Kai išsiskyrimas kaip praskelta galva…

Tuk tuk.

Atmerkiu akis. Medžiai. Miškas.

Atsisėdu, apsidairau. Galva tvinksi. Ranka paliečiu pakaušį – sukrešėjęs kraujas.
Po truputį mėginu prisiminti kaip aš čia atsidūriau ir kur esu.

Vakar vakare dar sėdėjau namie. Kompe žiūrėjau Jos nuotraukas.
Parašiau laišką, įdėjau į voką, užklijavau ir nunešiau išmesti į pašto dėžutę.
Tada sėdau jau berods į patį paskutinį autobusą kuris vežė kažkur. Išlipau bevardėje stotelėje ir nuėjau į niekur.
Bet kur aš? Kuriam krašte? Ir kaip aš po velnių prasiskėliau galvą?
Buvo tamsu. Ėjau kažkokiu miško taku. Ilgai ėjau. Kol galva prasivėdino. Tada, kiek menu, išsitraukiau telefoną pasižiūrėti krypčiai ir…
Ir atsikėliau ryte. Tikriausiai užkliuvau. Telefonas!
Kažkur netoliese turi mėtytis telefonas. Šiaip ne taip atsistoju ir surandu telefoną. 12 valandų. Neblogai aš pagulėjau atsijungęs…

Laikas susiimti ir ištrūkti iš čia. Juk esu buvęs ir prastesnėse situacijose. Išsikapstysiu.

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarai išjungti - Kai išsiskyrimas kaip praskelta galva…

Džiaugsmas ir kančia

Nors vieną dieną. Nors dar vieną dieną Ji man suteiktų.

Papasakočiau viską ką jaučiau ir ką jaučiu.

Nors vieną dieną kartu praleisti. Tada žinočiau, ką dar galiu.

Nuo pat pirmos akimirkos, kai tik sutikau, pamilau Ją. Pavydėjau ir norėjau pakenkti kiekvienam, kuris buvo su Ja. Apsimečiau draugu, kuriam tik šiaip smagu būti su kompanija.

Bet tik dėl to, kad matyčiau Ją, kad tik galėčiau būti šalia aš pakęsdavau viską aplinkui.

Kiekvienas kartas, kai aš būdavau ten pat kur Ji, o Ji būdavo su kitu man būdavo kančia. Bet tik dėl to, kad aš galėdavau būti šalia kentėdavau.

Nes jos artumas…

Nes kai Ji šalia, žinodavau, kad Ji saugi, kad Ji tikra!

Kategorijos: širdis | Komentarai išjungti - Džiaugsmas ir kančia

(ne)sąmonės srautas

rašau kitam bloge apie poros metų senumo įvykius. apie 2011 kovo 20 dieną. dieną, kai sugriuvo mano gražus rožinis pasaulis ir jame pasiliko tik slogūs prisiminimai. Laikas, nuo kada aš pradėjau kažkur bėgti, kažkur, nuo kažko, nebežinau. tais metais iš kauno pabėgau į alytų, po to pabėgau iš alytaus į kaimą, pernai bėgau iš kaimo, šiemet vėl bėgsiu iš kaimo.
Nuolat veržiuosi į keliones kad tik pamatyčiau ir pajausčiau kažką naujo. Nebematau.
Gal simboliška, kad šiais metais kovo 20 dieną vėl kažkur iškeliauju. ir gal dar simboliškiau, kad Lietuvos sieną kirsiu panašiu metu kaip ir išgirdau žodžius „mums reikia skirtis“.
O keliauti į slovakiją nenoriu. Neneoriu dabar niekur keliauti. Nenoriu namie sėdėti, nenoriu dirbti, nenoriu miegoti, nenoriu galvoti… noriu tik vieno dalyko… noriu mylėti.
Noriu mylėti beprotiškai, noriu daryti dėl kito žmogaus nesąmones, noriu su juo daryti nesamones, noriu jausti šiurpuliukus pamačius TĄ žmogų, noriu romantiškai bučiuotis, noriu bučiuotis taip, lyg aš tą žmogų suvalgyt norėčiau, noriu su ja naktim nemiegoti, noriu beprotiškai mylėtis, bet mylėtis ne tik kūniškai, noriu kažkam atiduoti visą save, visas laisvas savo mintis, visas nelaisvas savo mintis. noriu užmigti galvodamas apie ją, noriu pabusti galvodamas apie ją. noriu išgirdęs bet kokį garsą pagalvoti apie ją.
Tik nežinau kur ji yra.

Kategorijos: emocijos, mintys, širdis | Komentarai išjungti - (ne)sąmonės srautas

Kai Ji vėl man šypsosi. Kai prieina ir užkalbina. Kai vėl netikėti susitikimai džiugina, o ne praeini kaip pro nepažįstamą.
Vėl atsiranda viltis. Gal kvaila. Gal nevykus. Gal neteisinga.
Bet labai miela.

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarai išjungti -

pažadas

Jei/kai Tu išsiskirsi su M, aš čiupsiu Tave į glėbį ir pabučiuosiu taip karštai, kaip svojojau daugiau nei 4 metus.
Ir nesvarbu ar kas nors dar mus saistys su kuo nors.

Ir tada pasakysiu Tau šį tinklaraščio adresą.

Ir daugiau jame neberašysiu.

br /

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarai išjungti - pažadas

Demonus į laisvę

Keista, bet kai tau būna labai sunku, tereikia išleisti vidinius demonus į laisvę. Nesvarbu kas tai yra… sms, pasakytas žodis ar parašytas tinklaraščio įrašas.
Kai tai, kas slegia vidų, išeina į aplinką, tada ir gyvent lengviau.
Tada ir vėl naujai įsimyli tą patį žmogų.
Tik tai meilei vėl nebus lemta išsipildyti.
Nyku. Ir liūdna. Viduje.

Beje, šiandien grįžau iš koncerto. Ten dainavo jaunasis atlikėjas Juozapas Liaugaudas. Tad mano mintims užbaigti puikiai tiks jo atliktos paskutinės dainos žodžiai.

Pagaliau supratau. Viskas tarp mūsų gerai. Buvo kol mes nesusitikom.

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarai išjungti - Demonus į laisvę

Kur pragėriau savo meilę, jei mums visiems jos dovanotą buvo po lygiai.

Įrašo pavadinimas pavogtas iš kito tinklaraščio. Atsiprašau, bet taip jau yra.

Kaip matote, po kurio laiko vėl čia sugrįžau. kodėl? todėl, kad reikia paatvirauti. Taip, ir vėl apie meilę rašysiu. O gal tiksliau apie meiles. O iš esmės apie nieką, nes meilės apčiuopti negali.

Išdėjo mane šiandien į šuns dienas. Pasakė, kad aš esu visuomeninis. Nes per kiekvieną vakarėlį sugebu susirasti merginą, kad vienam miegoti nereikėtų eiti.
Ir dar sakė, kad aš savo gyvenimo moters dar nesutikau. Vadinasi tą nuostabią panelę, sutiktą savaitgalį, galiu braukti iš sąrašų ir daugiau gyvenime nebesusitikti. Zašibys.
Ir dar išdėjo, kad turiu laiko sezoninei meilei mėnesį su viršum. Kiekvienam metų laikui po merginą. Čia jau visiška nesąmonė. Mano merginos atsirasdavo tik rudenį. Ir dar palinkėjo ne sezoninės. Tai kada man jos ieškoti, jeigu bet kada yra sezonas, tik skirtingas sezonas.

O ji mane myli. Gal. O aš ją myliu. Ne gal. Bet aš ją jau sutikęs. O savo gyvenimo moters dar nesutikęs. Ji ne mano gyvenimo moteris.

Nieko nebesuprantu. Taškas.

Kategorijos: emocijos, mintys, širdis | Komentarai išjungti - Kur pragėriau savo meilę, jei mums visiems jos dovanotą buvo po lygiai.

[winter is coming] arba kodėl rudenėjant žmonės poruojasi

Visai neseniai su viena bloginimo drauge kalbėjom apie poravimasi. Tada aš pastebėjau, kad kiekvieną rudenį pas mane atsirasdavo panelė, arba kelios. Įdomybės tame, kad šie metai atrodo išimtimi netaps. Per žygį sutikta panelė vakar susitikti su manim negalėjo, bet kažkaip aš bare užsisėdėjau su draugais ir neliūdėjau. Laikrodžio rodyklei persivertus gerokai po vidurnakčio draugai greitais tempais pradėjo skirstytis, o man namo nesinorėjo. Taip netyčia likom sėdėti vienu du – aš ir panelė, su kuria susipažinau tą patį vakarą. Baro darbo laikui artėjant link pabaigos aš jai pasiūliau eiti kur nors išgerti arbatos, nes automobilyje turėjau termosą.
Taip mes atsidurėme ant kažkokio namo stogo ir žvelgdami į žvaigždes gėrėme arbatą. Karštą mėtų arbatą.
Viskas taip ir pasibaigė. Nors galėjo būti ir kitaip. Neturiu aš jos numerio, feisbuko… Žinau tik vardą. Ir dar žinau kur dažnai ją sutikti galiu. Sutiksiu ir dar ne kartą.

Rabadabadambey.

Kategorijos: mintys, poilsis, širdis | Komentarai išjungti - [winter is coming] arba kodėl rudenėjant žmonės poruojasi

Stovyklavietė prie upės.. įsimylėti taip paprasta

Draugas: Bet tu ir sukiesi su tom mergom.
Aš: Kaip suprast?
D: Na, kai šalia tavęs pamatau merginą, tai ji būna tokia graži, kad gali nuvirsti.
A: Nesupratau..?
D: Na, buvai su M per mano gimtadienį, paskui A, o va vakar su K visą vakarą bendravai ir šiandien plaukiojai.
A: aš mėgstu gražius ir įdomius žmones.

<.. o dabar grįžtam diena anksčiau nei vyko pokalbis..>

Į stovyklavietę atvyko dvi panelės, kurios buvo medikės. Ir taip su draugu papokštavome, jog aš imu tą mažesnę, o jam lieka šviesesnė. Pokštai pokštams nelygu. O jie kartais taip netyčia išsipildo.

Vakare viena draugė paklausė kur miegosiu, atsakiau jog prie laužo, tai ji pasiūlė jeigu ką priimti į palapinę, nes nors palapinė trivietė ir trys panelės miega, bet man vietos atsirastų. Padėkojau už siūlymą ir pasakiau kad vėliau pranešiu.
Už kokio pusvalandžio tyčia ar netyčia atsisėdau prie gražiosios medikės. Ir kaip visada šiame žygyje užsimezgė pokalbis, kurio dalį jums pateiksiu čia:

Medikė: Kur miegosi?
Aš: Nežinau, tikriausiai kad prie laužo.
M: Neturi palapinės?
A: Ne, o siūlaisi priimti mane?
M: Galiu jei neturi kur miegot, pas mus vietos yra.
A: Nuostabu!

Prieš švintant nuėjome miegoti. Abu turėjome miegmaišius, tad vieną pasiklojome, kitu užsiklojome. Užsiklojome. Panelė pasakė, jog tikisi, kad nesušals, aš pažadėjau jai neleisti sušalti. Atsigulėme, kažkaip nedrąsu buvo apsikabinti, tad iš pradžių padėjau ranką jai ant šono. Ji užmig o, aš ne. P rabėgus pus valandžiui ar val andai ji prabudo ir pa sakė kad š alta. „Ate ik arčiau“ pasak iau aš ir apkabi nęs stip riai prisigla udžiau pr ie jo s. Ji pa ėmė mano d elną ir sun ėrė savuo sius pirštus su m anaisiais. Nepakarto jamas jau smas.
Nuostabi panelė miega šalia tavęs įsikibus į tavo ranką, tu ją stipriai apkabinęs…

Taip nuostabu užmigti ir atsikelti apkabinus gražią merginą…

Ir žygyje įsimylėti taip paprasta… Negaliu išmesti jos iš savo minčių.. Nuostabu!

Kategorijos: emocijos, mintys, poilsis, širdis | Komentarai išjungti - Stovyklavietė prie upės.. įsimylėti taip paprasta