Tranzuojant sutinki nemažai žmonių. Dažniausiai įdomių. Keliauji su jais, kol tau pakeliui. Jie veža tave, kol jiems pakeliui. Kartais jie tave nuveža toliau nei jiems patiems reikia, nes tu jiems būni įdomus arba tiesiog jiems nesunku padaryti gerą darbą tau.
Gyvenime taip pat. Šalia būna žmonės, su kuriais tau pakeliui žengti gyvenimo keliu. Su vienais žengi 10 metų, su kitais 2 mėnesius – tik tol, kol kartu pakeliui. Kartais jie išsuka iš savojo kelio, kad galėtų toliau su tavim žengti. Kartais tu išsuki.
Esu sukęs iš kelio, kad galėčiau su žmogum toliau eiti, bet tas žmogus dar ir dar kartą bėgo nuo manęs. Pabėgo. Bandžiau sugrįžti atgal. Radau pakeleivių. Trumpų. Tik keliems žingsniams skirtų. Ir vėl toliau ėjau vienas.
Kartais seni keliai susikerta. Dar rečiau susikirtus keliams tu pakeiti savo kryptį dar ir dar kartą, kad tie keliai kuo rečiau susikirstų. Arba atvirkščiai.
Blogiausia būna tada, kai tu vėl ir vėl grįžti į tą patį kelią nors žinai, kad ten nieko nerasi. Tu eisi vienas per naktį. O naktis norės tave pasiglemžti.