Tuk tuk.
Atmerkiu akis. Medžiai. Miškas.
Atsisėdu, apsidairau. Galva tvinksi. Ranka paliečiu pakaušį – sukrešėjęs kraujas.
Po truputį mėginu prisiminti kaip aš čia atsidūriau ir kur esu.
Vakar vakare dar sėdėjau namie. Kompe žiūrėjau Jos nuotraukas.
Parašiau laišką, įdėjau į voką, užklijavau ir nunešiau išmesti į pašto dėžutę.
Tada sėdau jau berods į patį paskutinį autobusą kuris vežė kažkur. Išlipau bevardėje stotelėje ir nuėjau į niekur.
Bet kur aš? Kuriam krašte? Ir kaip aš po velnių prasiskėliau galvą?
Buvo tamsu. Ėjau kažkokiu miško taku. Ilgai ėjau. Kol galva prasivėdino. Tada, kiek menu, išsitraukiau telefoną pasižiūrėti krypčiai ir…
Ir atsikėliau ryte. Tikriausiai užkliuvau. Telefonas!
Kažkur netoliese turi mėtytis telefonas. Šiaip ne taip atsistoju ir surandu telefoną. 12 valandų. Neblogai aš pagulėjau atsijungęs…
Laikas susiimti ir ištrūkti iš čia. Juk esu buvęs ir prastesnėse situacijose. Išsikapstysiu.